Inga Mačionienė: „Kūrybingas mokytojas gali daug savęs įdėti į vaiko mokymąsi“

Jau penkerius metus Inga Mačionienė padeda Alytaus vaikams pamilti anglų kalbą. Pašnekovė sutiko papasakoti, kaip buvusi Vilniaus tarptautinės mokyklos mokytoja Alytuje įkūrė savo mokyklėlę.
– Inga, kaip atsidūrėte Alytuje?
– Ilgą laiką dirbau Vilniaus tarptautinėje mokykloje. Po vestuvių su vyru apsigyvenome Alytuje, auginome du mažus vaikus. Tikėjausi grįžti į Vilnių, nes man labai patiko darbas mokykloje, kurioje taikyta Tarptautinio bakalaureato sistema, vyravo visiškai kitokie santykiai su administracija.
– Kaip kilo idėja įsteigti anglų kalbos mokyklėlę Alytuje?
– Labai paprastai. Užmigdžiusi vaikus, naktinėjau ir mano žvilgsnis užkliuvo už Vilniuje atsidariusios „Pingu‘s English“ mokyklėlės įkūrėjų kvietimo susidomėjusiems susisiekti ir pasinaudoti galimybe įsteigti franšizę savo mieste. Man labai patiko „Pingu‘s English“ metodika, mūsų vizijos sutapo. Pasiryžau nepaleisti šios idėjos, tačiau tuomet reikėjo išspręsti finansinius klausimus.
– Kaip sekėsi ieškoti finansavimo verslo pradžiai?
– Galbūt buvo įmanoma savo lėšomis įrengti mokyklėlę, tačiau licencijos kaina buvo per didelė. Licencija suteikia viską, įskaitant mokymo medžiagą, rinkodaros priemones, audito ir analizės įrankius, kuriuos naudodama galiu kiekvienais metais tobulėti. Kai ieškojau paramos, sužinojau apie priemonę „Verslumo skatinimo fondas 2014-2020“ bei UAB „Invega“ garantiją. Lietuvoje vyko daug pradedančiam verslui skirtų renginių, kuriuose sužinojau, kaip parengti verslo planą, vystyti rinkodarą ir panašiai. Kai kreipiausi dėl finansavimo, jį per Seirijuose esantį padalinį suteikė Druskininkų kredito unija. Iki šiol esu dėkinga Druskininkų kredito unijai už operatyvų ir gerą darbą, suteiktą finansinę pagalbą.
Turėjau tikslą susikurti darbo vietą, kurioje galėčiau daryti tai, ką moku ir galėčiau tobulėti. Ypač sudėtinga atrodė tai padaryti Alytuje.

– Kodėl taip pasirodė, kad verslas Alytuje gali būti sudėtingas?
– Galbūt buvo kiek sunku persikelti iš Vilniaus, kur dirbau tarptautinės bendruomenės mokykloje. Alytuje jutau visuomenės pesimizmą, be to, čia pragyvenimo lygis yra žemesnis, nei sostinėje. Taigi, susidūriau su papildoma užduotimi – kaip pasiekti tėvų ir vaikų auditoriją, kuriems tiktų ir patiktų mano siūloma idėja, kaip dirbti, kad pasitikėtų manimi ir suprastų, jog ši mokyklėlė yra neeilinė.
– Ar nuo tada alytiškių požiūris pasikeitė?
– Pasikeitė. Kardinaliai. Supratau, kad gyvenime pritraukiu tokius žmones, kokiems siunčiu žinią. Pradžioje buvo tikrai sunku. Pradėjau nuo diskusijų Alytaus mamyčių klubo puslapyje, pasakojau apie metodiką. Tuomet dalyvavau 2014 metų Alytaus miesto dienose. Mūsų pirmieji klientai, likę po susipažinimo pamokėlės, ir buvo iš tos parodos. Stengiausi, kad apie mokyklėlę sužinotų kuo daugiau žmonių. Per tiek metų įsitikinau, kad reklama Alytuje yra neefektyvi. Mūsų miesto gyventojai labiau pasitiki rekomendacijomis, ateina per esamus klientus. Dalis tėvelių neskuba rekomenduoti mokyklėlės, tačiau supratę, kad kelerius metus mokyklėlę lankantis šešiametis jau laisvai kalba angliškai, nebeabejoja mokyklos nauda.
– Mokote ypač jaunus vaikus. Ar turite konkurentų?
– Kurdama mokyklėlę aiškinausi, kokie kursai vyksta Alytuje, kokie būreliai yra darželiuose, mokyklose. Jei ir yra panašių mokyklėlių, būrelių, jų kokybė labai abejotina. Daugeliui užkliūva mūsų mokyklėlės kainos, tačiau per atvirų durų dieną kiekviena šeima gali atvykti ir stebėti pamokėlę, taip pat gali užduoti klausimus ir sužinoti, kuo ši mokyklėlė yra išskirtinė ir kodėl verta mokėti tą kainą.
– Kuo jūsų metodika skiriasi nuo kitų mokyklėlių?
– Mūsų mokyklėlės metodika yra pritaikyta ikimokyklinio ir ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikams. Mokymo procesas paremtas vaiko psichologija, naudojami geriausi metodai, padedantys išlaikyti mokinio dėmesį ir jį sudominti. Turime tam daugybę priemonių: istorijas, daineles, vadovėlius, pratybas, korteles, figūrėles. Juokaujame, kad mokyklos simbolis – animacinis personažas pingvinas Pingu – pagrindinis mažųjų mokytojas. Jo istorijos labai įtraukiančios, panašios į vaiko gyvenimą: šeima, draugai, mokykla, žaidimų aikštelė, žaislai. Kūrybingas mokytojas gali daug savęs įdėti į vaiko mokymąsi.
Vyresni vaikai čia eina, nes išmokę vieną temą jos nepamiršta, nuolat sugrįžta ir pritaiko jau įgytas žinias. Remiuosi paprastu principu: vaikai turi ne kalti žodžius, o suprasti ir vartoti juos savo kalboje. Be to, mes įtraukiame ir tėvus, kuriems rengiame kūrybines dirbtuvėles, ką nors gaminame su vaikais. Metų pabaigoje susitinkame asmeniškai: mokytojas, tėvai ir vaikas. Susitikimo metu vaikas parodo savo „portfelį“ – darbelius, kuriuos atliko per metus ir pristato išmoktas temas, pamoko tėvelius anglų kalbos. Šie susitikimai yra ypatingi, nes tuomet tiek tėveliai, tiek aš pamatau, ką pavyko pasiekti, ar pavyko vaiką sudominti.
– Vyresnieji mokyklėlės mokiniai anglų kalbos mokosi ir mokykloje. Kokius skirtumus pastebi jie?
– Vyresni vaikai girdi ne tik mane – mokykloje klauso įrašų, kitaip tariančių mokytojų. Kai jiems kyla klausimų dėl tarimo, pasiūlau pasiklausyti mėgstamos dainos, kurioje būtų tas žodis. Ne paslaptis, kad vienuolikmečiai dabar yra beveik paaugliai, todėl su jais klausome jų mėgstamos muzikos. Noriu, kad jie suprastų mėgstamas dainas, galėtų žiūrėti TV, filmus originalia kalba.
Žinoma, mokyklose būna ir mokytojų, darančių rimtų klaidų, dėl kurių vaikai į mokyklėlę ateina su mokymo spragomis. Mokykloje vaikai nežino, kam mokosi anglų kalbos, atmintinai „kala“ žodžius. Mano mokyklėlėje nėra žodžių „kalimo“ ir testo, čia įprasminame naujas žinias, rengiame projektus. Daugelis vaikų keliauja su tėvais, turi pusseserių ir pusbrolių užsienyje, su kuriais gali kalbėti angliškai. Deja, iš mokyklos ateina vaikai, negebantys suregzti nė keturių žodžių sakinio.
– Ar ikimokyklinukai prieš ateidami į mokyklėlę nebūna pramokę angliškai?
– Tėvai kartais atveda ikimokyklinukus, prisigaudžiusius žodelių iš televizijos ar interneto. Jie didžiuojasi, kad vaikas moka skaičiuoti iki 10, bet aš jų visada paklausiu – kas iš to? Ką vaikas darys su žinomais spalvų pavadinimais ar skaičiais? Tėvams smagu, kad vaikas jiems išvardina žodžius, bet geriau vaikas kelionės metu mokėtų viešbutyje užsisakyti mėgstamų sulčių, kalbėtų pats.
– Ar per tiek metų susiformavo Jūsų mokyklėlės bendruomenė?
– Taip, tikrai yra bendravimas šeimomis už mokyklėlės ribų. Be to, rengiu Kalėdų renginį, kuriame stengiuosi suburti visus mokinius ir tėvelius. Vaikai mokosi mažose grupelėse, todėl tėvai galbūt nė neįsivaizduoja, kad mokyklėlėje yra beveik 50 mokinių.
– Kas svarbu tėveliams, vedantiems atžalas į anglų kalbos mokyklėlę?
– Tėvams ypač svarbu, kad vaikai čia jaustųsi saugūs. Be to, jie klausia, kaip patiems mokytis anglų kalbos. Nemažai jų nueina į kursus, kuriuose nieko neišmoksta, bando mokytis individualiai, klausia apie mokymosi metodus. Alytuje nėra šiuolaikiškų suaugusiųjų mokytojų, todėl prieš metus suorganizavau seminarą, kuriame kalbėjo Agnė Kuncaitė, sukūrusi metodą suaugusiesiems mokytis kalbos. Aš pati mokau tik vaikus.
– Ar neketinate plėsti mokyklėlės?
– Šiuo metu mokyklėlėje dirbu viena. Tikiuosi, kad pavyks rasti žmogų, su kuriuo galėčiau pasidalinti darbu: juk negali neribotą laiką dirbti ir direktore, ir valytoja, ir rinkodaros specialiste. Šiais metais kvietėme vaikus į vasaros stovyklą, kuri pasisekė puikiai. Stovyklos metu man padėjo praktiką atlikti norėję filologai ir moksleiviai. Deja, rasti tinkamų mokytojų yra labai sudėtinga. Kai kurie tiesiai šviesiai pasako, kad nemoka bendrauti su vaikais, kad nežinos, ką daryti mokyklėlėje, nors, kaip sakiau, „Pingu‘s English“ suteikia visą medžiagą, galima stebėti, kaip su vaikais dirbu aš. Kiti mokytojai ateina ir nesupranta, kad dėl ūgio skirtumo derėtų nusileisti iki vaiko akių lygio, nesugeba dirbti mažose grupelėse. Pasitaiko mokytojų, negalinčių atskirti ilgųjų ir trumpųjų balsių.
– Ką patartumėte kitiems, norintiems įkurti verslą Alytuje?
– Privalai tikėti savo idėja, savimi ir veikla. Iš pradžių manimi netikėjo niekas, išskyrus vyrą ir šeimą. Visi stebėjosi: „Alytuj? Anglų kalbos mokyklėlę? Pažiūrėsim“. Nereikia galvoti apie kitus, pakanka žinoti, ką daro konkurentai ir stengtis pasiūlyti aukštesnę kokybę, laikytis savo standartų, nuolat tobulėti ir keistis. Klientas, pamatęs, kad nestovi vietoje, suvokia, kad visada gaus kažką daugiau.
Šiais laikais turi spėti su pasauliu, negali snausti, o siūlydamas kažką naujo, turi būti pasiruošęs įrodyti, kad tai reikalinga. Pastebėjau, jog Alytuje yra daug verslumo skatinimo renginių, netoliese įsikūrė „Spiečius“, kuriame vyksta įvairiausi kursai ir seminarai. Būtina dalyvauti tokiuose renginiuose, mokytis. Ypač svarbu bendrauti su žmonėmis, pristatyti save viešai.